Džiaugiasi grobiu peliukas:
Tai bent sūrio gabaliukas!
Šviežias, minkštas ir kvapnus...
Koks gyvenimas gražus!
Peteliškės ankstų rytą
Šoka pievoj, vos prašvito.
Jų sparneliai auksu švyti,
Net muselės joms pavydi.
Šliaužia sraigė takeliu,
O namukas - ant pečių.
Ji labai labai lėta, -
Slegia ją sunki našta.
Pelikanas išdidus
Mąsto sau: "Koks aš gražus!
Kokios plunksnos ir sparnai!
Na o snapas - pats matai!"
Žuvys plaukia ir dainuoja,
Uodegom linksmai mosuoja.
Nieks negirdi jų dainų,
Bet vis tiek žuvims smagu!
Kas smaližiui atsitiko,
Kur jis dingo nuo pat ryto?
Žiba akys, pilnos laimės,
Iš medučio statinaitės.
Naktį ūbauja pelėda,
Sielvartas jai širdį ėda.
Mat neturi ji draugų,
Liūdna vienai ir sunku.
Ir nusprendė katinai
Kelti puotą būtinai,
Pasikviesti daug draugų
Ir kaimynų mylimų.
Tris dienas svečiai puotavo,
Šoko, linksminos, dainavo.
O po to visus metus
Liaupsino šeimininkus.
Susirūpino pelytė,
Kad šiandieną gali lyti.
Ką daryti, ką daryti?
Juk sušlaps nauja suknytė!
Kvaksė šypsosi linksma -
Šiandien jai gera diena!
Atsižvelgę į jos norą
Kvaksę priėmė į chorą.
Ožio dideli ragai,
Žino tą visi vaikai.
Dygsta retkarčiais ragiukai
Ir mergytėms bei berniukams.
Maišo jau tokia dalia:
Stovi vietoj ir gana.
Jis norėtų pastraksėti,
Bet negali pakrutėti.
Kaip baisu, kaip baisu
Skristi oro balionu!
Vis dėlto labai smagu
Pasijusti pilotu.
Kas gyvena pilyje?
Gal nykštukų kariauna?
Gal batuoti katinai?
O gal baisūs milžinai?
Telefonas suskambėjo
Ir kalbėti pats pradėjo:
"Kaip gyvenat? Ko norėjot?
Ar naujienų negirdėjot?"
O šiuos gražius ketureilius parašė Danguolė Straižienė
