ZUIKIS RŪKORIUS

Zuikis puikis strykt į šilą

Ogi žiūri-dūmai kyla!

Rūksta pypkė pamesta
 Ir tabokos prikimšta.

 Čiupo pypkę nuo kelmuko
 Ir namo zuikutis spruko.
Ten jis pypkės parūkys,
Ir mamytei nesakys.

 Į pirkelę šviesią, naują,
 Ir zuikienė parkeliauja,
 Ir nustemba ji ūmai:
 -Skęsta dūmuose namai!
 Bėkit,lėkit namas dega!

 Sienos svyla, stogas spraga!
 Kur?Anapus pamiškės,
Zuikio namas supleškės!

 Mašina žydrai raudona,
 Spiegia, žviegia
-Bėk į šoną!

 O mašinoje dramblys,
Rūsčiai dairos į šalis

 Ar suspės ugnegesys?
 Vėl dramblys kiek gal treška...
 Kur?Pas gyditoją mešką.
 Vai meškute, lepečkoja,
 Tu išgydei drambliui koją,
 Tu vaistažolių parink,
 Ir zuikutį atgaivink!
 Pypkės dūmai išgaravo,
 Ir zuikutis atsigavo!

 Jis kol gyvas nerūkys,
 Ir kitam dar pasakys.

Šį linksmą ir pamokantį eilėraštuką atsiuntė  Marijana. AČIŪ

PAVASARĖJANT

Girdi? Jau paukšteliai skrenda,
Giesmelė girdėti iš tolo.
Per lietų, per vėtrą kantriai
Veržiasi jie namolio.

Ir tu, kai užaugsi, vaikeli,
Pasaulį išvaikščiosi platų.
Tačiau neužmirši kelio,
Kuris į Lietuvą veda. 

R. Gražys

VARNĖNAI

Prašneko varnėnai
Prie linksmo upelio, -
Vaikai jiems į uosius
Po inkilą kelia.

Už rūpestį švelnų,
Už gerą širdelę,
Dainuos jiems varnėnai
Per vasarą žalią.

P. Stravinskaitė

RAGANOSIS

Raganosi,
Smailianosi,
Kam kraipai tu 
Ragą - nosį?

Ant kaktos
Nėra ragų...
Ar be jų
Tau nebaugu?

- Kam gi man
Sunkios naštos
Ant aukštos
Kietos
Kaktos?

Kam man tų
Ragų dviejų:
Aš - stipruolis
Ir be jų!
/Anzelmas Matutis/

PO GIMTINĖS ĄŽUOLĖLIAIS

Po gimtinės
Ąžuolėliais,
Po šilkiniais
Jų šešėliais
Iš dainelių, iš dainų
Margą juostą aš pinu.

Ten, kur jūra,
Uždainuoju,
Bangos gūra
Man po kojų,
Ir žuvėdra balzgana
Skrenda lekia lyg daina.

Čia, kur Nemunas
Pro Kauną
Slėnius, žemumas
Skalauna,
Čia, kur Vilnius ir Neris,
Te skambi dainelė skris!

Čia tėveliai
Aria vagą,
Čia upeliai
Šneka, klega...
Čia prie šnarančios obels
Tulpė rausvą žiedą kels.

Po gimtinės
Ąžuolėliais,
Po šilkiniais
Jų šešėliais
Žemėj pasakų, dainų
Saulės vieškeliu einu.


TĖVYNĖ ŠNEKA

Man rodos,
Vedasi Tėvynė
Mane už rankos takučiu.
Karštai priglaudus
Prie krūtinės,
Tėvynė šneka -
Aš girdžiu.

Su ja einu
Į platų kelią
Tarp ošiančių žalių kviečių.
Tai tau kviečiai
Banguoja, želia... -
Tėvynė šneka -
Aš girdžiu.

Po miestus,
Miestelius mes vaikštom,
Praeinam gatvių daug plačių.
Čia tavo miestai,
Tavo aikštės... -
Tėvynė šneka -
Aš girdžiu.

Matau padangėj
Plieno paukštį,
Dainuojantį balsu skardžiu.
Ar kilsi tu
Į žydrą aukštį?
Tėvynė šneka -
Aš girdžiu.

Šilan,
Prie kapo partizano,
Mane ji veda takučiu.
Ar būsi tu
Gynėjas mano? -
Tėvynė šneka -
Aš girdžiu.

Per žydrąją dangaus mėlynę
Ji rodo kelią
Lig žvaigždžių.
Ką tik palieptum
Man, Tėvyne,
Ką besakytum -
Aš girdžiu! 
A.   Matutis

TĖVYNĖ

Puošni kaip karalaitė,
Kaip pasaka graži,
Ruoši man laimės kraitį
Ir džiaugsmą man neši.

Išdidžią ir laimingą
Kasdien tave matau.
Ir nieko man nestinga –
Linksmai dainuoju tau!

 Pranciška Stravinskaitė

KAM PASISKŲSTI?

Po pusnynais, po giliais

 Vasarėlė miega.

 O žiema visais keliais

 Vis dar veža sniegą.

 Negana užpustė šilą,

 Bet ir išdykauja:

 Ji ir man už kaklo pila

 Šalto sniego saują.

 Už apykaklės žiema

 Ėmė šaltį pūsti.

 Bėgsiu lėksiu verkdama

 Mamai pasiskųsti.

 Juokias iš manęs sesutė:

 - Grįžk atgal į kiemą –

 Pasiskųsk verčiau saulutei,

 Kad nubaustų žiemą.

 Aš sustojau, pagalvojau,

 Pagalvojau,  pasvarsčiau:

 Saulę debesys užklojo.

 Pas mamytę bus arčiau. 

J. Marcinkevičius