Pasakėlės

Kaip sraigė vėl pradėjo džiaugtis


      Sraigė vis labiau liūdėjo. Jai atrodė, kad tokių nevykėlių kaip ji daugiau nėra visame miške. Ji dairėsi į kitus vabalus ir verkšlendama vis lygino save su jais:
       - Štai boružė. Ji tokia graži ir nuolat dėvi juodai taškuotą suknelę. Be to, šalia namų augina skanias žemuoges. Net iš kito miško vabalai atvyksta jų paragauti. O aš esu labai lėta, nemoku auginti žemuogių ir visuomet turiu nešiotis namuką, be kurio tikriausiai būčiau žavi kaip boružė...
      ,,Bitės turi labai gražius balsus, - prisiminė
 
sraigė. – Ir visos dainuoja chore. Kaip puiku dainuoti! Žymiai maloniau ir lengviau, negu būti ekskursijų vadove ir vaikščioti po mišką su nieko nesuprantančiais naujokais vabalais.“
      Kai pro šalį prašokavo visada besišypsantis žiogas, sraigė vos nepravirko:
      - Ir jo gyvenimas puikus. Žiogas nuostabiai groja gitara, daug keliauja...
      Gitara groti sraigė nemokėjo. Neturėjo ji ir gražaus balso, todėl nusprendė tapti panaši į boružę. ,,Jeigu gyvensiu kaip boružė, tikriausiai tapsiu tokia pat graži ir laiminga“, – mąstė ji. Pamiršusi, kad seniai laikas į darbą, sraigė nuskubėjo pas boružę.
       - Sveika, boruže. Aš norėčiau padėti tau auginti žemuoges, - tarė sraigė. Boružė truputį nustebo, bet kaip tik tuo metu ruošėsi aplankyti pusbrolį, todėl mielai sutiko, kad sraigė padėtų.
       - Tik nepamiršk pavakary gerai palaistyti žemuogių, – priminė ji ir tuojau išskubėjo.
       Sraigė buvo tokia patenkinta, jog nieko neišgirdo, todėl, užuot atsinešusi vandens, nusprendė snustelėti. O tuo metu grupė vabalų, susirinkusių ekskursijų biure, jau nerimavo. Labiausiai jaudinosi žiogas – pas jį svečiavosi giminaitis iš užsienio, kuris labai norėjo kuo greičiau susipažinti su miško įžymybėmis. Tačiau ekskursijų vadovės vis dar nebuvo. Neiškentęs žiogas nuskubėjo ieškoti sraigės. Surado ją miegančią prie boružės namo. Žemuogės buvo visai nuvytusios, šalia mėtėsi tuščias vandens kibirėlis.
      - Sraige! Pabusk greičiau! Tu vėluoji į darbą, – sušuko žiogas.
Sraigė atsimerkė ir, pamačiusi žiogą, prisiminė, jog pamiršo palaistyti žemuoges ir nenuėjo į darbą.
     - Aš tik norėjau būti graži ir reikalinga, – pradėjo ji teisintis. Žiogas viską suprato.
     - Sraige, tu niekada nebūsi tokia kaip boružė, nes Dievas tave sukūrė kitokią. Boružė negalėtų taip įdomiai papasakoti apie visas miško įžymybes, – kalbėjo žiogas. Be to tu mums labai patinki.
      - Mes laukiame tavęs! Mes mylime tave! – vienas per kitą kartojo aplink susirinkę vabalai.       Sraigė tylėdama klausėsi ir mąstė. Pagaliau ji nusišypsojo, nes suprato, kad ji tikrai yra mylima, graži ir reikalinga.
      Kaip ir kiekvienas iš mūsų.
(aut. Vilma Varkulevičienė, dail. Edita Juchnevičienė)










 
--------------------------------------------------------------------------------------------------


Gyveno karta murzinas paršiukas. Niekas nenorėjo su juo draugauti. Prieina paršiukas prie suniuko ir sako:
-Kriu kriu, eime drauge pažaisti...
-Eik šalin, au-au, o tai uodegon įkasiu!-suurzgė šuniukas.
Tada paršelis priėjo prie kačiuko, ir prašo eiti kartu pažaisti.
-Na ne, miau,aš su murziais nedraugauju, -taria katytė ir nueina šalin.
Tada nulindęs paršelis prieina prie ėriuko:
-Eime kartu pažaisti kriu-kriu...
Bet ir vėl paršiukui ėriukas atsako, kad su tokiu murzium nedraugaus. Eina paršiukas keliu ir verkia. Pievoje ganėsi arklys.
-Ko verki?-apklausė jis paršiuko.
-Tai kad niekas su manimi nedraugauja... kriu-kriu...
-O tu nueik i kūdrą, y-ha-ha, paršiuk, ir nusiprausk. Pamatysi, tada visi su tavimi draugaus,-palinksėjo galva arklys ir nuėjo tolyn.
Taip ir padare paršiukas, nusiprausei ir nubėgo pas gyvūnėlius. Visi džiaugsmingai sutiko paršeli ir su juo žaide. Nuo to karto paršelis visada prausėsi ir turėjo daug draugu...


------------------------------------------------------------------


Kartą labai seniai gyveno seneliai. Jie neturėjo vaikų. Jie labai norėjo turėti dukrytę arba sūnelį. Vieną kartą senelė išvirė skanią sriubą. Senelė su seneliu atsisėdo prie stalo ir pradėjo valgyti sriubą. Seneliui pradėjo kažkas kutenti į koją.
-Senelę, baik ten kutenti mano koją,-tarė senelis.
-Aš nieko nedarau,-atsiliepė senelė.
Jie valgė toliau. Po kiek laiko senelei pradėjo kutenti.
-Seneli, baik mane kutenti.
-Ar tavęs nekutenu. Kas ten po stalu?
Jie kartu pažiūrėjo - o ten maža pelytė. Seneliai  jai padarė bliuduką ir riešuto, senelis išdrožė namelį, o senelė pasiuvo rūbelių. Taip jie ir linksmai ir ilgai gyveno drauge.


---------------------------------------------------------------------------

Kartą gyveno Kamanė po vyšnios krūmu. Dar iš rudens ji buvo įsitaisiusi puikų būstą po išlindusia šaknimi. Kamanės urvelis buvo tikrai labai jaukus. Sienos čia buvo išpuoštos pernykščiais vyšnių lapais. Baldus Kamanė visus pasidarė pati iš vaško. Palei sienas stovėjo išrikiuotos vaško lovelės su mikštučiukais žiedadulkių patalėliais. Kiekvienoje lovelėje gulėjo po vieną kiaušinį. Greitai iš jų turėjo ristis mažos bitutės- Kamanės vaikeliai.
Kamanė vaikščiojo ant pirštų galiukų po kambrėlį ir žiūrėjo ar jau bunda jos vaikeliai. Greitai visose lovelėse šypsojosi mažos pūkuotos galvelės.
Tačiau Kamanė nežinojo, kad iki jos namelio maisto sandėliuko prasikasė urvelį piktasis Kirminas. Jis aptiko medaus puodynę. Kirminas buvo didelis besotis ir suėdė medutį per kelias dienas. Kai Kamanė pamatė, kad beliko mažai medaus, ji surado plėšiką ir išvarė. Bet vaikeliams jau nebebuvo ką valgyti.
Tada Kamanė išskrido ieškoti pražydusių gėlių. Lauke buvo šalta ir gėlės dar nežydėjo. Kamanė pasiguodė Zylutei. Tai buvo Kamanės kaimynė, gyvenusi gretimo medžio drevėje. Zylutė pažadėjo pažadinti pavasarį ir kartu visas gėles. Ji gražiai giedojo visą dieną, kol gėlės neištvėrė ir atsimerkė pasižiūrėti kas čia taip gražiai gieda.
Kamanė pamatė pražydusias gėlytes ir išskubėjo rinkti medaus. Gėlės buvo labai geros. Jos davė ne tik medaus, bet ir žiedadulkių, kad mažieji vaikeliai gautų ir duonelės. Tik Kamanė mokėjo iškepti iš žiedadulkių labai skanią duonelę, nuo kurios visi vaikeliai augo labai greitai.
Kamanės šeimyna padėkojo Zylei, kad pažadino pavasarį ir iškėlė didelę puotą po vyšnios krūmu. Smalsuolis Kirminas irgi išlindo pažiūrėti. Galvojo, kad vėl ras ką suėsti. Bet čia jį ir pagavo vikruolė Zylė ir sulesė. Visi dabar buvo sotūs ir laimingi.
O Saulelė šildė vis stipriau ir stipriau iki atėjo vakaras. O dabar labanakt visoms smalsioms akelėms, kad augtų vaikeliai dideli dideli ir greiti kaip Kamanės.
---------------------------------------------------------------

Peliukas ir Pieštukas


Gyveno ant vaiko stalelio Pieštukas. Sykį, kai vaikas miegojo, užsikabarojo ant stalo Peliukas. Pamatė Pieštuką, pačiupo ir nusitempė į savo urvelį.
-Paleisk mane! – ėmė prašyti Pieštukas. – Kam gi aš tau reikalingas? Juk aš medinis, nevalgomas.
-Aš tave sugraušiu! – pasakė Peliukas. – Man labai niežti dantys ir aš nuolatos turiu ką nors graužti. Va kaip! - Ir Peliukas skaudžiai suleido dantis į Pieštuką.
-Oi!... – suriko Pieštukas. - Tada leisk man paskutinį kartelį ką nors nupiešti, o paskui daryk, ką nori.
-Gerai jau, gerai, - sutiko Peliukas, - piešk! Bet paskui aš vis tiek sugraušiu tave į šipulius.
Atsiduso Pieštukas ir nupiešė skrituliuką.
-Čia sūris? – paklausė Peliukas.
-Gal ir sūris, - atsakė Pieštukas ir nupiešė dar tris mažus skrituliukus.
-Na, žinoma, sūris, o čia jo skylutės, - spėliojo Peliukas.
-Gal ir skylutės, - sutiko Pieštukas ir nupiešė dar vieną didelį skritulį.
-Čia obuolys! – sušuko Peliukas.
-Gal ir obuolys, - atsakė Pieštukas ir nupiešė kelis pailgus ritinėlius.
-Oi, žinau čia dešrelės! – šūktelėjo Peliukas ir apsilaižė. – Na, greičiau baik piešti, man labai niežti dantys.
-Palauk dar trupučiuką, - paprašė Pieštukas.
Ir kai jis pradėjo piešti trikampiukus, Peliukas ėmė rėkti:
-Čia panašu į ka... gana, nebepiešk!
Bet pieštukas jau brūkštelėjo ilgus ūsus...
-Juk čia tikra katė! – Išsigandęs sucypė Peliukas. - Gelbėkit! – Ir puolė atgal į urvelį.
Nuo to laiko Peliukas niekad iš ten nebekišo nosies.
O Pieštukas iki šiol dar gyvena ant stalo, tik jis pasidarė toks trumputis.

Prisegtas paveikslėlis Prisegtas paveikslėlis
----------------------------------------------------------
 ASILIUKAS IR RAUDONAS BALIONĖLIS
Gyveno kartą asiliukas, kurio svajonė buvo turėti raudiną balionėlį. Per dienų dienas jis nieko neveikė tik sėdėjo po savo niekuomet nenustojančia žydėti obelimi ir svajojo. Netoli tos obels driekėsi spalvotas laukas, kuriame augo žali, mėlini, geltoni, violetiniai, oranžiniai, balti ir juodi balionėliai, bet per visą lauką nebuvo nė vieno raudono. Todėl asiliukas nedarė nieko, kaip tik sėdėjo po obelim, sėdėjo ir svajojo...svajojo. Kol vieną trečiadienį, kuomet asiliukui sukako penkeri, jo senas draugas Pietų vėjas, po ilgos kelionės aplink pasaulį, atpūtė jam ypatingai paprastą, paprastai ypatingą, visą laiką tik jo svajose egzistavusį raudonos spalvos balionėlį. Ilgą laiką asiliukas netikėjo tuo ką mato, bet po dviejų bemiegių naktų intensyvaus spoksojimo į balionėlį, jis pagaliau prisivertė save patikėti. Nuo to laiko viskas pasikeitė. Pirmą kartą per savo penkerius gyvenimo metus asiliukas pajuto kas yra laimė, džiaugsmas, šypsena...pajuto, kokios skanios yra išsipildžiusios svajonės.
Kiekvieną rytą asiliukas vesdavosi savo balionėlį prie upės, kur jie klausydavosi vandens čiurlenimo ir skaičiuodavo varles. Popietes jie leisdavo seno miško paunksnėje, kur gulėdavo ant minkštų samanų saulės atokaitoje ir stebėdavo pievoje žaidžiančius drugelius. Na, o vakarais, asiliukas vesdavosi savo raudonąjį balionėlį į jaunąjį pušyną ant žalio ežero kranto, kur jie kartu paskandindavo  saulę ir atsisveikindavo su nuostabia diena. Vakare asiliukas grįždavo po savąja obelimi, apklodavo balionėlį šviežiai nupjauta žole, atsiguldavo šalia ir švelniai apkabinęs savo ilga ausimi, užmigdavo.
Dienos bėgo, o asiliukas nesiliovė šypsotis. Net ir mieguose jo ramų snukutį puošė šypsena. Jis dažnai vaikščiodavo po spalvotąjį lauką ir puikuodavosi savu balionėliu kitų balionėlių akivaizdoje.
Bet vieną apniūkusią ir visai nešiltą dieną, piktasis Šiaurys vėjas pasikinkęs šaltąjį lietų, išplėšė raudonąjį balionėlį asiliukui iš nasrų ir nupūtė tolyn į dangaus platybes. Vargšas asiliukas dar bandė pagauti savo balionėlį, bet jo pastangos buvo bergždžios.
Ryte, kuomet audra jau buvo nurimusi, asiliukas panarinęs galvą sėdėjo po savo niekuomet nenustojančia žydėti obelimi, o jam iš liūdesio sukaustytų akučių be paliovos riedėjo pupų didumo ašaros. Negi viskas taip ir baigsis? Negi visą likusį gyvenimą jis turėsęs sėdėti po savąja obelimi ir neilgai trukusią, bet giliai širdin įstrigusią laimę gurkšnoti iš neišsenksnčios prisiminimų taurės? Jis neturėjo kito pasirinkimo. Asiliukas sėdėjo ir laukė, laukė nežinia ko, bet laukė, tikėjo ir laukė...
Bėgo minutės, valandos, dienos, savaitės, mėnesiai, o asiliukas vis laukė ir laukė. Visi aplinkiniai manė, kag jis nebegyvas, nes jau ilgą laiką taip sėdėjo nejudėdamas. Tikėjimas su kiekviena diena jį vis labiau skandino laukime, laukimas skatino tikėjimą, o tikėjimas vertė laukti. Asiliukas daugiau nebesišypsojo, jo daugiau nebedžiugino pievije nerūpestingai žaidžiantys drugiai, jis nebepašokdavo pasitikti kylančios saulės ir nebemojuodavo jai savo ilgom ausim atsisveikindamas kuomet ji leisdavosi. Jis tiesiog laukė... Juk jis asiliukas...ką gi daugiau jis galėjo daryti?
Ilgas laiko tarpas buvo praėjęs nuo tos dienos kai raudonasis balionėlis dingo, bet asiliukas neužmiršo savo draugo. Vieną dieną jam taip besėdint po savąja obelimi ir belaukiant, vasariškas saulės spindulėlis pabučiavo jam į dešiniąjį skruostą ir privertė sujudėti. Po akimirkos, ant asiliuko galvos nukrito gražiai nunikęs obuolys. Jis nesuprato iš kur tas obuolys galėjo atsirasti, nes obelis po kuria jis sėdėjo niekuomet nenustodavo žydėti ir vaisių niekuomet neduodavo, beto, buvo vasaros pradžia, todėl tas raudonas ir gražiai nunokęs obuolys buvo nepaaiškinamas įvykis.
Asiliukas lėtai nužvelgė šalia gulintį, raudoną, didelį ir gražų obuolį, kuris jam taip priminė jo raudonąjį balionėlį. Valandėlę pagalvojęs, jis pakėlė galvą į viršų ir baisiai nustebo tai ką išvydo. Obels viršūnėje, tarp šakų, stūksojo jo raudonasis balionėlis! Asiliukas nedvejodamas puolė ropštis į obelį. Nesuvokiamu būdu, akimirksniu pasiekęs medžio viršūnę, jis sugriebė balionėlį ir taip stipriai suspaudė, kad jis vos nesusprogo! asiliukas vėl buvo laimingas. Jis paprašė savo seno bičiulio Pietų vėjo, kad jis pririštų balionėlį kuo tvirčiausiu mazgu jam prie ausies ir, kad daugiau niekada, niekada jis nebepaleistų savo mylimo ir vienintelio laimės nešėjo - RAUDONOJO BALIONĖLIO.
Asiliuko veidą vėl puošė šypsena. Visą tą laiką asiliukas laukė ir tikėjo, tikėjo ir laukė, kuomet balionėlis buvo visai čia pat, visą laiką kartu, visą laiką šalia, taip pat laukdamas kol asiliukas pakels galvą ir iškels jį iš medžio. Laukimas ir tikėjimas bei nedidelė visuomet žydinčios obels pagalba, išgelbėjo asiliuką ir jo mylimiausią raudonąjį balionėlį. Jie vėl buvo kartu. Ilgai ir laimingai.
-----------------------------------------------------------------
Kur gyvena sapnai

Tamsiausiame kambario kampe gyveno labai gražus, bet nepaprastai baikštus vaiko sapnas. Kasnakt, užgesinus naktinį šviestuvą, jis išlįsdavo iš savo slėptuvės ir tykiai tykiai, kad nesugirgždėtų nei viena grindinio lentelė, sėlino prie vaiko lovelės. Įsitikinęs, kad vaikas stipriai įmigęs, baikštus sapnas perlipdavo per aukštus lovelės kraštus ir atsargiai atsiguldavo šalia mažylio ir visų jo žaislų. Tą pačią akimirką miegantis vaikutis pradėdavo šypsotis. Gražus sapnas labai mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, todėl kasnakt pasakojo vis gražesnes istorijas, rodė vis nuostabesnius vaizdus, tačiau vos pradėjus brėkšti rytui, kaskart šokdavo iš šiltos vaiko lovelės į patį tamsiausią kampą ir tūnodavo ten visą dieną, skaičiuodamas minutes, kada vaikas pagaliau užmerks akeles ir leisis į pačias nuostabiausias sapno keliones.
Tą naktį sapnas kaip ir visuomet buvo apkabinęs saldžiai miegantį mažylį ir pasakojo jam apie skruzdėlytės, norėjusios pamatyti mėnulio pakaušį, nuotykius. Skruzdėlytė Dytė buvo labai smalsi, norėjo žinoti atsakymus į visus jos galvelėje iškilusius klausimus. Todėl kasnakt, kai visas skruzdėlynas įmigdavo giliu pavargusių, bet laimingų darbštuolių miegu, Dytė išeidavo iš savo kambario ir tyrinėdavo dangų. Kartą ji pastebėjo, kad danguje žvaigždes ganantis mėnulis yra lygiai toks pats kaip ir kitas mėnulis, ganantis kitas žvaigždes tvenkinyje. Dytė pastebėjo, kad mėnulis visada atsisukęs į ją savo veidu ir niekada nerodo pakaušio. Smalsioji skruzdėlytė nusprendė išsiaiškinti kodėl taip yra. Gal mėnulis bijo parodyti savo plikę? Atsakymą ji galėjo sužinoti tik kruopščiai apžiūrėjusi visą mėnulio galvą, todėl skruzdėlytė Dytė nusprendė leistis į kelionę. Tą naktį mėnulis buvo be galo didelis, - pasakojo miegančiam vaikui jo gerasis baikštusis sapnas. Atrodė, kad pasistiebusi kokioje nors aukštesnėje vietoje skruzdėlytė galės ji pasiekti savo rankelėmis. Ji greitai užsiropštė ant pienės lapo, pasistiebė, bet gudrusis mėnulis lygiai per tokį pat atstumą atsitraukė. Dytė nenorėjo pasiduoti, todėl mažomis kojelėmis užlipo ant aukštos liepos viršūnės ir vėl pasistiebė, tačiau mėnulis nepasidavė, tik nusišypsojo iš savo aukštumos ir nuvijo dar vieną priklydusį debesį. Staiga nežinia iš kur atskriejęs vėjo gūsis stvėrė lapelį, ant kurio buvo pasistiebusi skruzdėlytė ir nusinešė su savimi. Dytė iš paskutinių jėgų laikėsi už lapo krašto, kad tik nenukristų ir stengėsi, iš visų jėgų stengėsi įžiūrėti bent kokius nors kelio požymius, kad galėtų sugrįžti namo į savo skruzdėlyną. Sapnas jau norėjo tęsti skruzdėlytės nuotykius, kai staiga išgirdo neaiškų triukšmą ir vos spėjo pasitraukti į šalį, kai didelė raina katė nusprendė užimti sapno vietą. Sujudimas pažadino mažylį, todėl sapnas kliūdamas net už šešėlių strimgalviais puolė link savo tamsiojo kampo. Kaip gaila, sapnui nepasisekė ir vaikas spėjo pamatyti tamsiame kampe šmėstelėjusį šešėlį. Maža to, vaikas išsigando ir pradėjo garsiai verkti. Sapnui pasidarė visai nesmagu, o vaiko mama turėjo mažyliui uždegti naktinį šviestuvą, kad bet kurią akimirką vaikas matytų, kad tame baisiame kampe iš tikrųjų nieko nėra. Tą naktį vaikas sapno nebesulaukė. Kitą naktį taip pat, dar kitą – vėl miegojo vienas ir liūdnas, o dienomis vis klausdavo savo mamos ir tėčio, kas nutiko mažai skruzdėlytei Dytei, tačiau jie nieko negalėjo pasakyti. Tuo tarpu vaiką be galo mylėjęs sapnas sėdėjo susigūžęs savo kamputyje ir nežinojo kaip galėtų vaikui padėti, be to, sapnui buvo labai nesmagu, kad vaikas išsigando būtent jo šešėlio. Naktis po nakties sapnas, galvodamas ką galėtų padaryti, graužė rankų ir kojų nagus, kasė pakaušį ir trynė delnu kaktą bet joks sprendimas į galvą neatėjo. Sapnas taip mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, kad pagaliau nusprendė nusižengti savo taisyklei ir įsitikinęs, kad kambaryje viskas nutilo, nėra nei vieno judančio šešėlio, iškišo iš slėptuvės savo ranką. Sapno širdutė daužėsi kaip pašėlusi, bet nieko daugiau nenutiko. Tada sapnas iškišo kairę koją ir vėl sustingo. Kambaryje vis dar buvo ramu. Atėjo eilė iškišti iš slėptuvės ir galvą. Sapnas taip ir padarė. Ir vėl visi kambario daiktai liko stovėti savo vietoje. Tačiau iki vaiko lovelės buvo dar 10 žingsnių. Įkvėpęs daugiau oro, sapnas greitutėliai perbėgo per kambarį ir įšoko į vaiko lovelę, o kad jo niekas daugiau nepamatytų, palindo po vaiko antklode ir tada jau pradėjo sekti taip netikėtai nutrūkusią skruzdėlytės Dytės istoriją. Pasirodo, skruzdėlytės lapas nusileido tvenkinyje, kuriame gyveno kitas, nors ir labai panašus į pirmąjį, mėnulis. Skruzdėlytė bandė jį paglostyti, bandė jį prikalbinti nors truputį pasukti galvą į kairę ar į dešinę pusę, kad skruzdėlytė galėtų apžiūrėti nors mėnulio ausis. Tačiau šis nesutiko. O kitą naktį iš skruzdėlyno pasivaikščioti išėjusi Dytė nei danguje, nei tvenkinyje mėnulio nepamatė. Tada ji suprato, pirma kartą suprato, kad švyti tik mėnulio veidas. Kai mėnulis atsisuka į žemę pakaušiu, naktis būna be galo tamsi, todėl niekas ir nežino kaip tas pakaušis atrodo. Skruzdėlytė, radusi dar vieną atsakymą palaimingai užmigo, o be galo vaiką mylėjęs baikštusis sapnas suprato, kad mylėdamas gali padaryti viską, net ir nugalėti savo baimę.

Viktorija Matulevičienė-------------------------------------------------------------

BET JUOS MATË TIK TIE, KAS MYLËJO
arba
Pasaka apie Duodančias Rankas

Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Judviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dël visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.
„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti..." – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų...
Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo...
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišë, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.
Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo...
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsëjimo. Lauke tarsi vëliavos plazdëjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelë – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo...
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi... O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybës – tokios didelės, kad vėl galëjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulës zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenëliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebëdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todël ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?" – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena. „Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis", - atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikës pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai". „Kažkur tai jau girdėjau", - pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.
Tą naktį mamytë sapnavo daugyę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.
Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkë iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelëse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.
O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražaus gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Taip tėvai pasidarė labai turtingi.
Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skambčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai :)
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis. Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims. Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios. Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis.
Ir tėvai buvo labai turtingi. Bet tai matė tik tie, kas mylėjo...
----------------------------------------------------------------
Gyveno kartą mažytė mergytė. ir turėjo ji raudoną suknytę. užsidėjo mažytė mergytė raudoną suknytę ir išėjo. ėjo ėjo, o visi į ją žiūrėjo. žiūrėjo kokia graži mergytė, bet dar gražesnė buvo jos suknytė. o kas pasiuvo mažytei mergytei raudoną suknytę? MAMYTĖ!
----------------------------------------------------

Pasakėlė apie Ąžuoliuką

Ateik vaikuti, tik prisėsk- pasakaitė tuoj atskries
Ant margų margų sparnų , tuoj pateiks tau daug žinių
Paklausyki atidžiai, pasvajoki atvirai...
O naktelę susapnuok, meilės dainą Tu dainuok...

Labai labai seniai, o gal ir neseniai vienoje karalystėje ant aukšto kalno augo mažas medelis, vardu Ąžuolas. Na, tiksliau pasakius, dar mažas Ąžuoliukas, nes jo mažos šaknys dar visai neseniai buvo įsikibusios į tvirtas kalno uolas, o maži gležni lapeliai dar tik neseniai tebuvo pradėję kaltis. Ąžuoliukas jau nuo pat vaikystės buvo labai liūdnas ir vienišas. O kaipgi ir nebūsi jeigu jis neturėjo nei tėčio, nei mamos. Ant šio rūstaus kalno jis atsidūrė tik tada, kai smarkus vėjo gūsis, genamas šiaurių jūros audrų, atpūtė jį ir numetė ant drėgnos juodos žemės. Ąžuoliukas tada dar buvo Gilė :) Bandydamas atgauti jėgas ir kvapą jis stengėsi įsikurti pats sau, būdamas vienišas ir niekieno nemylimas.

O tamsioji vienišoji naktie, mano vienintele drauge
Kiek kartų aš tave prasklaidyti norėjau, ir šviesą išvysti savosiomis akimis.

Ne, Ąžuolas nebuvo visiškai vienas, jis turėjo draugą- Mėnulį, kuris kiekvieną naktį juokdavosi ir merkdavo jam akį. Tik Ąžuolas niekaip negalėjo suprasti, kodėl Mėnulio burna kartais panaši į šypseną :) o kartais apvali ir prasižiojusi. Taip....jis neturėjo mamytės ir tevelio, kurie jam būtų paaiškinę apie mėnulio pilnatį ir delčią...
,, Meilės nėra, nėra , kas mane myli"- sakydavo Ąžuoliukas

Ąžuolas turėjo draugą, vieną vienintelį draugą, kuris atskrisdavo pasisėdėti ant jo kreivos šakos. Tai buvo juodu švarkelių vilkinti varna :) Tačiau skaudi buvo ta draugystė, nes atsitūpusi varna kapodavo Ąžuoliuko gležnas šakas. ,, Meilė skaudi, meilė žeidžia" sakydavo Ąžuolas ir atsidusdavęs imdavo žiūrėti kaip varna taikėsi nugriebti snapu jo žalią lapelį.

Aš pavargau, aš noriu mylėt,
Aš noriu tau duoti, viską, ką turiu

Vieną naktį, kai Ąžuoliuką išbudino stiprus vėjo ūžimas ir jis pramerkė savo akį, pamatė kaip žemėje, visai šalia jo kamieno, kažkas blizgėjo. Gal tai koks akmenėlis, o gal vandens lašelis... Daug klausimų kilo, tačiau sapnų fėja neleido ilgai galvoti ir medelis nulenkė savo galvutę giliam saldžiam sapnui. Ryte Ąžuolas pamatė, kad tas blizgantis daiktas yra kažkokie maži susiraukšlėję lapeliai, aplipę rasa. ,, Kas gi tai galėtų būti?" mąstė Ąžuolas. Kiekvieną dieną maži gležni lapeliai stiebėsi į viršų , bujojo, tapo gražūs ir švelnus. Bet Ąžuolas niekaip nesuprato, kas auga visai šalia jo… O kas gi tai? :)

Kartą atskrido juodoji varna :) Ilgai tupinėjo apie šakas, kažką rakinėjo, bet paskui nutūpė ant mažojo šalia augančio medelio ir pradėjo draskyti tuos mažus aksominius lapelius. Didysis Ąžuolas stovėjo ir nė pats nepajuto kaip jo kamienu pradėjo ristis gailios ašarėlės. Viduje kažkas pradėjo kirbėti. ,,Nejaugi koks kirminas manyje apsigyveno” galvojo Ąžuolas. Išaugęs be meilės ir globos jis nesuprato, kad tas kirminas yra MEILĖ, kad jo maža gležna sėkla- gilė subrendo juodoje kalno žemėje ir išleido savo gyvybės pumpurą. Ąžuolas stovėjo nustebęs ir išsigandęs tų užplūdusių jausmų ir negalėjo suprasti, kas darosi… Tai buvo jo vaikas, jo syvai, jo svajonės ir viltys, jo vėjo išliūliuotos godos apie norą mylėti ir jausti šilumą.

Dar daug daug metų kalno papėdėje stovėjo Tėvas ir sūnus, susiviję savo galingomis šakomis. Meilė jų nežeidė, meilė jų negąsdino, meilė juos šildė ir brandino, grūdino šaltiems gyvenimo vėjams.

Tu mano begalinė nakties bedugnė, tu mano žvaigždutė vaivorykštės rate, noriu susitikti tave paukščių tavo pakraštyje, kad galėtumėm susilieti vienas su kitu- pusiaukelėje… Nes Aš tai Tu, o Tu- tai Aš…. Mes viena visur ir visada
-------------------------------------------------------------------
Apie ožiukus
Netoli miško, mažoje trobelėje gyveno ožkelė su dviem ožiukais. Ožkelė parnešdavo iš daržo kopūstų, morkyčių, agurkų ožiukams valgyti, bet šie sakė- fui, fui ir valgė tik traškučius, saldainius ir sausainius. Mama ožkytė sakė- valgykit daržoves, nes kitaio būsite silpni ir nepabėgsite nuo vilko. Ožiukai tik kikeno į barzdeles ir toliau šlamštė saldumynus.
Vieną dieną, ožiukus bevaikščiojančius pamiškėje pamatė vilkas pilkas ir puolė juos. Ožiukai bėgt, bet, kaip mama ir sakė, nuo saldumynų jie tapo nerangūs ir lėti. Jau griebs vilkas vieną už uodegytės... Tai gerai, kad mama ožkelė pamatė kas vyksta-atlėkė kaip vėjas ir kad davė vilkui į dantis rageliais, dar kartą ir nuvijo vilką pilką. Grižo ožiukai namo ir griebė po morką, vėliau kopūstėlio lapą sugraužė. Tada ir sako mamai - kaip teisi tu buvai mamyte dėl daržovių, mes viską supratome ir saldumynus valgysime tik per šventes, o dabar eime į daržą mes tau padėsime dirbti.
--------------------------------------------------------
Lapas ir laivelis
Vieną rytą laivelis, plaukdamas upe, sutiko lapą. Pasisveikinęs laivelis pasiūlė lipti ant denio ir kartu plaukti. Plaukdami sutiko upelį, kalbantį su akmeniu. Lapui ir upeliui parūpo, ką jie kalba. Nugirdo, kad netoliese yra stebuklingas kelmas. Vėliau sutiko ąžuolą ir klevą. Buvo naktis. Jie išaiškino, kad kelmas prakalba vidurnaktį. Tuo tarpu mėnulis apšvietė kelmą, kuris kyšojo netoliese. Kelmas prakalbo: "ar čia yra kažkas?" "Yra" - atsakė lapas. "Mes norime žiemos. Ar jūs galite pakeisti metų laikus?" "Galiu" - sutiko kelmas. "Žiema ateis rytoj, nes kitaip užšals upelis ir neparplauksite namo." "Šaunu" - sušuko laivelis su lapu! Kitą dieną sugrįžę namo sulaukė žiemos.
------------------------------------------------------------
Apie du meškučius

 Meškiai gyveno miške su savo mama(namų šeimininke) ir tėčiu (jis buvo eigulys). Meškučiai eidavo į mokyklą "Gilė", su mama į parduotuvę "Bruknė" ir t.t. Žaisdavo su savo draugais voveriukais ir kiškiais...
Bet visas įdomumas man būdavo ,kad aš pati sugalvodavau -kur tie meškiai ėjo, ką ten veikė, ką apsirengdavo(mano Rudnosiukas dažniausiai rengdavosi jūreivišką kostiumėlį). :D
Tokia pasaka turi begalę variantų, kas tik vaikui šauna į galvą, gal pavyzdžiui šiandien broliai eis į parduotuvę , o grįžę namo keps pyragą? O rytoj jie sės į "tarpmiškinį autobusą" ir aplankys vaiką, kuriam sekate pasaką? Arba pas meškučius pasisvečiuoti atvyko stora ir labai gera tetulė iš kitos girios, kuri atvežė daug lauktuvių(galima susigalvoti pačiam vaikui, ką ji atvilko išsipūtusiuose pintuose krepšiuose)? O gal meškiai su tėčiu eina žvejoti ir ten jų laukia nuotykai...
-----------------------------------------------

Pasaka apie Pelytę

Kartą gyveno linksma ir išdykus Pelyė. Kartą, kai tėvų namie nebuvo, Pelytė išbėgo į mišką pažaisti. Kai nusibodo žaisti ir išalko, susiruošė namo eiti. Eina eina, eina eina ir... neberanda savo namelių. Išsigando Pelytė, atsisėdo ant kelmelio ir verkia.
Pro šalį bėgo Zuikutis.
- Kodėl verki, Pelyte?
- Nerandu savo namučių. - atsako Pelytė verkdama. Zuikutis drąsus, jis ramina Pelytę:
- Neverk, aš tau padėsiu surast namus.
Pelytė apsidžiaugė ir abu patraukė ieškot Pelytės namučių. Ėjo ėjo, jie abu, o kaip nėr taip nėr Pelytės namučių. Pro šalį bėgo Ežiukas:
- Ežiuk, ežiuk, gal žinai kur Pelytė gyvena? - Klausia Zuikutis.
- Ne, nežinau, - papurtė galvą Ežiukas ir nupuškėjo toliau savo keliu. Pelytė vėl verkia, o Zuikutis ją vėl guodžia:
- Neverk, mes dar kieno nors paklausim kelio į tavo namučius.
Žiūri, aukštai medyje striksi voverytė:
- Voveryte, gal žinai kur Pelytės namučiai? - sušuko Zuikutis voverytei.
- Ne, nežinau, - atsakė voverytė. Pelytė vėl labai nuliūdo. O Zuikutis ir vėl ją guodžia:
- Na būk kantresnė, Pelyte, mes dar kieno nors pasiteirausim, juk kas nors žino, kur tu gyveni.
Taip jam sakant, pro šalį skrido paukščiukas. Tuoj Zuikutis jo ir klausia:
- Paukščiuk, paukščiuk, gal žinai kur Pelytės namučiai?
- Žinau, - atsakė Paukščiukas ir galiu parvest Pelytę namo. Bėk pelyte paskui mane.
- Valio, - net pašoko iš džiaugsmo Pelytė. Ji padėkojo Zuikučiui užpagalbą, atsisveikino su juo ir nubėgo paukščiuko rodomu keliu.
Paukščiukas parvedė pelytę namo, o atsisveikindamas pasakė:
- Daugiau neik viena į mišką, Pelytę. Kitą kartą gali neberast namučių.
- Nebeisiu - atsakė Pelytė. Ji padėkojo Paukščiukui už pagalbą ir nubėgo pas jau grįžusius tėvus.

Šaltinis: Supermama.lt

Šioje programėlėje įsivėlė klaida