TA DAINELĖ AŠ PATI

 Eilėraščiai iš Zitos Gaižauskaitės knygos „Ta dainelė aš pati“

GINTARO LAŠAS

Toks mažas delne, toks mažas
Geltonas gintaro lašas.

Iš marių giliausio dugno.
Žėruoja skaisčiau už ugnį.

Man jį dovanoja balta
Greituolė bangų puta.

Padėjo prie mano kojų:
Dėkoju, dėkoju, dėkoju!
-------------------------------
Kiemsargis mano senelis.
Saugoja naktį namus.
Kad niekas iš miego nekeltų,
Kad būtų sapnelis ramus.

Kudliukas, geriausias jo draugas,
Vis amsi per naktį linksmai:
- Seneli, kodėl tu taip saugai?
Juk niekur nebėga namai!


SKĖTIS

Aš imu už rankos tėtį
Ir prašau nupirkti skėtį.

- Reikia skėčio, - tarė tėtė
Ir nupirko žydrą skėtį.

Lyja lietūs – kas čia blogo?
Tegu lyja – aš po stogu!
------------------------------------

Iš spalvotų kaladėlių
Aukštą pilį pastačiau.
Ir, įlipęs aš bokštą,
Visą miestą pamačiau.

Šimtas gatvių, šimtas aikščių.
O toliau – žali laukai.
Tai mane pamatę aikčioja
Ir suaugę, ir vaikai.

Garsiai šaukia:
- Tai drąsuolis!
Tai vikruolis iš tiesų.
Ką man reiškia –
Vienas šuolis...
Ir laikaus už debesų.

Ai, pabiro kaladėlėls.
Juoko bus vaikam smagaus.
Ir sukuos kaip malūnėlis
Aš tarp žemės ir dangaus.
----------------------------------

Padainuosiu tau dainelę
Apie samanėlę žalią.
Tu tikriausiai supranti:
Ta dainelė – aš pati.

Padainuosiu apie smilgą,
Apie zuikio ūsą ilgą.
Ir giliai po širdele
Būsiu tavo dainele.


KĄ SAPNELYJE REGI

Tu labai gražiai miegi.
Ką sapnelyje regi?

Gal zuikutį nulėpausį?
Jeigu vysies – pasigausi.

Gal saulutės šviesią pilį?
Juk vaikus saulutė myli.

Sapnuose dažnai aplanko,
Švelniai pasupa ant rankų.


NAKTIS

Virš medžių pakibo
Rausva pilnatis.
Aš tavo ramybė,
Aš tavo naktis.

Aš vaikštau be kojų,
Skrendu be sparnų
Žvaigždes išdėlioju
Ant tavo delnų.

Į sapną priaudžiu
Žydriausių spalvų.
Ir nuplaukiu tyliai
Mėnulio laivu.


NEŽADINK PAUKŠČIUKO

Nežadink paukščiuko.
Nežadink – jis miega.
Šiltai užsiklojęs
Paparčio sermėga.

Nežadink paukščiuko,
Nešauki balsu.
Lai supas lizdelis
Tarp eglių kasų.

Girdi, ant šakutės
Kaip suokia linksma
Iš miego pabudus
Paukščiuko mama.


MŪSŲ NAMUČIAI

Vaikšto girioje Dalytė.
Mato: bėga skruzdėlytė.

Ir paklausė ją mergaitė:
Ar toli tau, skruzde, eiti?

Už kalnelio, netoli
Mūs nameliai dideli.

Mūs namučiai po egle.
Tik jų griauti nevalia.


NUPIEŠIAU AŠ NAMELIUS

Nupiešiau aš namelius
Baltus, mėlynus, žalius.
Trys namukai, trys aukšti
Stovi miško pakrašty.

Vos pamatė juos barsukas,
Tuoj kiemelyje ir sukas:
- Štai jau artinas žiema,
Įsikursiu su šeima.

Kiauksi lapė ilgasnapė:
- Kas čia namelius nutapė?
Tuoj vaikus vedu kieman.
Tie žali nameliai man.

Kriuksi šernas: kriuku kriuku,
Kas pristatė čia namukų?
Smailiabokščių dailių –
Mėlynų, baltų, žalių.

Tykojęs už debesų
Vėjas sukaukė balsu“
- Kas čia klega taip linksmai,
Ir kieno čia tie namai?

Lapės, šerno ir barsuko?..
Vėjas uodegą pasuko
Ir sugriovė namelius –
Baltus, mėlynus, žalius.


LIETUS

Kas ten vaikšto už langų?
Kas ten pliaukši botagu?
Įsispyręs į batus
Šlepsi kūdroje lietus.

- Kaip tu vaikščioti gali?
Batai juk per dideli.
Sviedęs pašalėn batus
Basas stypčioja lietus.


NUOTYKIŲ KNYGELĖ

Jau vėlu. Labai vėlu.
Lokio pirkioje tylu.
Tik lokiukai net sukaitę
Nuotykių knygelę skaito.
Bevartydami lapus,
Knygą perplėšė perpus.
Juos mama lokienė bara:
- Kas, vaikučiai, šitaip daro?..
Juk labai supykti gali
Nuotykių linksma knygelė.


GAIDŽIAI

Pažiūrėkit atidžiai:
Piešinėly – du gaidžiai.

Ir abu jie su ilgom
Ir spalvotom uodegom.

Pagaliau esu tikra:
Skirtumas tarp jų yra.

Pažiūrėkit atidžiai,
Kuo skirtingi tie gaidžiai?


RENGĖS PEMPĖ SKRIST Į PUOTĄ

Rengės pempė skrist į puotą,
Bet galvelė nešukuota.

Pasišiaušęs tartum kupstas
Nedailus jos kuodas pūpso.

Bus ten šarka, bus ten zylė,
Tetervinas ir dagilis.

Žiū, genelis tuku tuku –
Štai tau, pempe, pora šukų.

Ir šukuokis, kiek patinka,
Kad nebūtumei juokinga.


KAI MEŠKINAS SKUODĖ

Kai meškinas skuodė,
Sutiko nykštuką.
Numynė nykštukui
Mažytį pirštuką.

Tai verkia nykštukas,
Tai ašaros rieda.
Išgirdo pelėda,
Atskrido pelėda.

Šalia atsitūpus
Paglostė nykštuką.
Žaliom samanėlėm
Aprišo pirštuką.


UODAS

Vidur girios
Košę virė
Laibakojis uodas.
Nepajuto
Kaip užsnūdo.
Ir... prisvilo
Puodas.

Juokias vilkas,
Šernas rudas,
Ir varlė
Iš pelkės:
- Pažiūrėsim,
Kaip nubudęs,
Uodas košę
Valgys!


BEBRIUKŲ PIRKELĖ

Gal kas matė,
Gal nematė,
Kaip bebriukai
Namą statė

Ir, užtvenkę
Upelius,
Rausė pamatus
Gilius.

Iškasti jau
Pamatai.
Bet darbų
Dar du šimtai.

Reikia rąstų,
Reikia molio...
Prakaituoja,
Pluša broliai.

Ir durims
Jau kerta angą.
Kiekvienam kampe –
Po langą.

Kala vinį –
Vienas, du...
Oi, baltumas
Koks grindų...

Žiū, ir namas
Toks dailus:
Jau įdėjo
Ir stiklus.

Iš raudono
Molio plytų
Ir krosnelė
Pastatyta.

Tuoj ugnelę
Kurti bando.
Kai užkūrė –
Nusigando.

Verčias dūmų
Kamuoliai.
O bebriukai –
A ja – jai.

A ja – jai –
Vienu balsu:
- Kas čia kaltas
Iš tiesų?

Verčias dūmai,
Krosnis rūksta.
Spėkit, ko
Pirkelei trūksta?


Į MALŪNĄ

Šarka rado grūdą.
Ruošės malti miltus.
Vežė į malūną
Per devynis tiltus.

Tai barškėjo ratai,
Tai zuikučiai klausės...
Ir todėl ištįso
Skeltalūpiams ausys.


NEMOKYTA PELĖDA

Ėmė pelėda šarkos prašyti:
- Šarka, išmokyk mane rašyti.

Šarka melagė jai pažadėjo.
Melagė žodžio neištesėjo.

Dabar pelėda, reikia nereikia,
Ką tik sutikus, šarką vis peikia:

- Oi, ta melagė! Kaip jai ne gėda!
Šitaip apgauti dorą pelėdą!

VĖJO PIEMENĖ

Debesis baltus padangėj ganė
Basa, vienplaukė vėjo piemenė.

Rankoj botagas plonas ir ilgas,
Skaudus botagas, vytas iš smilgų.

Nors ne snaudalė buvo piemenė,
Žiū, debesėlį vieną praganė.

Vėjas botagais į žemę kirto,
Vėjo piemenė smilga pavirto.


LEDO AŠAROS

Ant stogų tarytum akys.
Dega dega ledo žvakės.

Ledo žvakės, ledo žvakės –
Krištolinės ledo akys.

Spėjau vos apsidairyti,
Vietoj ledo – ašarytė!

Ėjo saulė lingu lingu,
Ledo ašaras surinko.


SPANGUOLĖ

Minkštas sniegas – kailinėliai
Raudonskruostei spanguolėlei.
Džiaugias spanguolė:
- Nešalta,
Man žiema pasiuvo paltą.
Baltos baltos ir plonytės
Dailios šerkšno pirštinytės.
Jokie šalčiai nebaisu –
Aprengta šiltai esu.


KRIŠTOLO TVIRTOVĖ

Šaltis spaudžia.
Tvoros pyška.
Ledo šarvas
Dengia mišką.
Medžiai rymo,
Tyliai stovi
Tartum krištolo tvirtovė.


BITUTĖS AVILY

- Avily, avily,
Ko per žiemą tu tyli,

Neišleidi skrist bitučių?
- Juk bitutės be skaručių,
Be vilnonių pirštinaičių.
Tai todėl ir neišleidžiu.


JAU PAVASARIS ARTI

Žemė kužda:
- Ei, kviety,
Jau pavasaris arti.
Jau iš grūdo
Laikas kaltis.
Šit, ir kovas –
Sprogo šaltis.
Upeliukai
Guru guru
Pro ledus
Gyvai sužiuro.
Strykt iš patalo
Kvietys.
- Sveikas! –
Šaukia jam pietys.
Saulė tiesia
Delną šiltą:
- Aš sugrioviau
Kovo tiltą.
O dabar
Greičiau, šaunuoli,
Kelk iš miego
Rugį brolį.


VASAROS VĖJAS

Vėjas pralėkė gaivus
Per žaliuojančius javus.
Tyliai suošė javai:
- Kur, neklaužada, buvai?

- Aš skridau virš debesų.
Ir dabar dar ten esu.
Ū-ū-ū švilpiau, laksčiau...
Ką turėjau – išbarsčiau.



VORATINKLIAI

Sunertos voratinklių nytys
Ant krūmų, ražienų ir smilgų.
Tuoj voras aus tinklą plonytį,
Į rasą pirštus pasivilgęs.

Drobulės švelnutės ir baltos
Plevena lyg ištemptos burės.
Ateis rudenėlis – bus šalta...
Tai reikia voriukams kepurių!

SAULUTĖ
Jau rasos pražydo.
Jau greitai sutems.
Prisėdo saulutė
Lauke ant akmens.

Nustebus prašneko
Pilka aviža:
- Iš kur čia atėjo
Mergytė maža?
Šioje programėlėje įsivėlė klaida