Ar pažįstat jūs
berniuką,
Nediduką
padaužiuką?
Tą išdykėlį
mažiuką
Riestanosį
Pabalduką?
Kur jo eita -
lyg po vėtros:
Čia plaktukas, o
ten skiedros,
Stiklo šukės,
skudurai,
Sukarpyti
aitvarai!
Kiek kišenėse
skylių!
Kiek ten būta gelžgalių!
Iš kiaurų
kelnyčių plyšio
Vinys ir
spyruoklės kyšo.
Vienądien nutiko
štai kas:
Nusigandęs žiūri
vaikas -
Ta kėdė, kad ją
kur pypkis,
Ėmė Pabalduką
vytis!
Senas stalas
pasisuko,
Liuokt kaip
žirgas ant berniuko!
O iš spintos iš
gelsvos
Knygos plumt jam
ant galvos!
Žirklės
strykteli ant sprando
Ir ausis
nukirpti bando!
Šluota šast
pašast prie vaiko
Ir po kambarį jį
vaiko....
Vaikas nėrė į
palovį
Ir pravirko, ir
subliovė:
- Girdite, ką
pasakysiu?
Niekad nieko
nedraskysiu...
(Tiberijus Utanas)
