Kaip graži žiema miške!
Apsigaubusi puikia
Skarele iš balto sniego,
Štai pušis gražuolė miega.
Į sniegų skraiste įveltas,
Pasinėrė beržas baltas.
Į pusnyną įsikasus,
Slepiasi jauna eglaitė.
Ir šermukšnių baltos kasos
Lyg po miego išsisklaidė.
Tartum smilktų laužo dūmai,
Apšerkšniję stovi krūmai.
Medžių galvos baltkepurės
Gal svajoja, gal jau snaudžia...
Neplazda jų baltos burės,
Miškas miega, nebegaudžia.
Sniego patalais užklotas,
Miega žiemą miško plotas.
Gera žiemą eit per girią,-
Tik pusnynas kelia skiria.
Pirmas pėdas nubridai,
Vis nauji miške vaizdai.
Nei kelelio, nei takučio,
Spindi šerkšnas ant šakučių.
Rodos, švelnios rankos baltos
Apkabins tave nekaltos.
Bet vos palietei spyglius –
Tuoj šakelės nusigando,
Sniego adatų įklius
Į rankoves ir už sprando.
Juokdamasis šluostais, purtais.
Nusikratęs miško burtais,
Vėl klampoji per kelmynes –
Pirmas taką čia
pramynęs.
E. Pranckus-Žalionis
