Prie mokyklos namo žydi
Sidabrinė obelis...
Buvo ji visai mažytė
Prieš metus dar,
Prieš kelis...
Buvome ir mes mažyčiai
Pirmaklasiai mokiniai,
Kai sodinome ją šičia,
Kai čia triūsėm lyg geniai.
Obelaitė augo, augo.
Augome kartu su ja.
Dirbom, mokėmės ir daug ko
Čia išmokom. Bet, deja...
Susirinkome iš ryto -
Paskelbti egzaminai.
Obelis baltai pražydo
Ir linguoja mums liūdnai:
- Ačiū jums, bičiuliai brangūs,
Iš visos obels širdies.
Jūsų geros, darbščios rankos
Jums gyvenime padės.
Greit paliksit savo klasę,
Penketukais nešini.
O mane kaip savo sesę
Paglobos čia mažesni.
Jie susės į jūsų suolus,
Pasakosiu jiems dažnai,
Kokie buvote jūs uolūs,
Kokie darbštūs mokiniai.
Buvot stropūs pirmaklasiai,
Kai skaičiavot lig penkių.
O dabar - keliaukit drąsiai!
Laimės jums visiems linkiu!..
- Obelėle baltažiede,
Tu čia didelė užauk!
Daug vaikų teks palydėti
Tau į ateitį,
Vai daug... -
Sidabrinė obelėlė
Juos išleido pro vartus.
Baltą ranką jiems pakėlė
Ir pamojo tris kartus...
(Eduardas Mieželaitis)
