ŽIEMOS DIENA PAMIŠKĖJE

Vieną baltą žiemos dieną
Skrido šarka per miškus (Sukryžiuotos rankos per riešus rodo sparnus)
Ir pamatė genį vieną, (ir rankyčių padaro žiūronus ir žiūri arba viena ranka imituoja medį, o dešinės rankos visi pirštai sujungiami su nykščiu. Imituojame kalimo judesį į kairės rankos pirštus arba dilbį.)
Kalantį aukštai medžius:
- Tak tak taku
- Medį plaku,
- Kai paplaksiu, kirminėlių rasiu.
- Kam tu tuos medžius kali,
- Ką gi tu juose randi?
- Randu pusryčius, pietus, (ištiesia po vieną rankytę, o su kita rankyte tarsi kažką ima iš delniuko ir dalina draugams)
- Pavaišint galiu ir jus.
Bet šarkutė išdidi, (sukryžiuoja rankutes ir imituoja skridimą)
Jau nuskridusi toli.
Mato miško pakrašty (iš rankyčių padaro žiūronus ir žiūri, gali pasukioti galveles)
Kiškiai sniego sūkury. (rankytes iškelia virš galvos ir vaizduoja kiškio ausis)
Šokinėja, nardo sniege
Dūksta, šėlsta kaip pašėlę.
Bet už krūmo vilkas tyko, (galima rankute imituoti krūmą, o mes tiesiog staiga visi pavirstam vilkais ir tarsi slapčia stebėtume kas vyksta rankomis iš šonų uždengiam veidą)
Kaip čia tuos kiškius pagauti? (trina rankom)
Pasigauti ir į pilvą susikrauti.
Šarka viską pastebėjus, (vėl žiūronai iš rankyčių)
Ėmė rėkaut kaip pašėlus
- Čirikšt-ka-ka-ka, čirikšt-ka-ka! (visi garsiai šaukia ir kartu rankomis ploja į kelius)
- Bėkit kiškiai greit iš čia.
Kiškiai piškiai strykt pastrykt (iš rankyčių padaro kiškiukų ausis)
Ir nurūko - nematyt.
Vilkas piktas staugia likęs: (vaikai demonstruoja veidą piktą)
- Ū-a-ū, koks aš netikęs. (staugia kaip vilkas)
- Ū-a-ū likau be pietų. (glosto pilvelius)

(I.Steišūnienė “Dainuojantys piršteliai” 2002)
Šioje programėlėje įsivėlė klaida